Gyvenimų šešėliai 2: kita dimensija

Atmerkiu akis. Aplink mane – visa visata. Nauja visata. Tai ne ta pati visata, kuri buvau aš. Visatų yra daugiau negu galime įsivaizduoti. Anksčiau Žemė buvo laikoma pasaulio centru. Vienintele vieta, kur yra gyvybė. Vienintelė vieta, kuri apskritai buvo. Bet galiausiai mūsų žinios išsiplėtė tiek, kad sužinojom, jog Žemė – niekuo neišsiskirianti, viena iš daugelio tokių planetų. Bet mes nepasiduodam. Jeigu negali būti tik vienos Žemės – tebūnie viena visata. Vis tiek artimiausiu metu niekas negalės įrodyti, kad taip nėra. Tačiau tai netiesa. Ir tie, kurie pabuvojo kitose visatose, tai žino. – Izabele! – išgirdau pažįstamą balsą. Pažvelgusi balso sklidimo kryptimi akimirką pamaniau, kad žiūriu į veidrodį, tarsi iš niekur atsiradusį vidury laukų. Bet atsipeikėjau ir supratau, kad tai mano sesuo. Iš vidaus mane užliejo džiaugsmo banga. – Kaip aš tavęs pasiilgau, Mirabele. Apkabinau ją ir nebenorėjau paleisti. Nežinau, kiek laiko manęs nebuvo. Ir ar apskritai manęs

Lauke pliaupė lietus. Vasaros lietus, su griausmais. Bet pro debesis dar skverbėsi saulės spinduliai. Aš sėdėjau viena šiaudiniame medžio namelyje. Girdėjau, kaip tolumoje kažkas groja siku. Tarpusavyje kalbėjosi paukščiai. Girdėjau čiurlenantį vandenį, tarsi upę ar krioklį. Bet tai buvo lietus. Kur jis išėjo? Kodėl taip ilgai negrįžta? O gal kas atsitiko? Mes su Mindaugu apsistojome gyvenvietėje, mažai paliestoje civilizacijos, Amazonės miške. Jis turbūt išėjo į vietinį turgelį. Bet kur, per tokį lietų? Nemanau, kad ten ką nors galėjo rasti. O gal lietus jį užklupo netikėtai ir dabar tiesiog kažkur nuo jo slepiasi, dėl to taip ilgai negrįžta? Nebegalėjau nusėdėti vietoje. Perėjau per kambarį. Į vieną, į kitą pusę. Pridėjau prie lango. Mačiau tik vandens sieną. Per kūną nuėjo vėjo atnešto vandens debesėlio sukelti šiurpuliukai. Iškišau ranką pro langą. Ji akimirksniu sušlapo. Stebėjau krištolinius vandens lašelius sau ant delno. Vieną jų pasiekė saulės spindulėlis ir žybtelėjo

Pavasaris įsibėgėjo, gegužės mėnuo, medžių lapai skleidžiasi, geltonuoja pienės. Šilta lauke, šilta ir širdyje. Mane priėmė savanoriauti į organizaciją „Atrask save“. Iš pradžių buvo mokymai, kurie dabar jau ėjo į pabaigą. Kartu su manimi buvo ir Giedrius. Bet nieko ypatingo tarp mūsų taip ir neužsimezgė. Kartais persimetam keliais žodžiais ir tiek, bet šiaip net nebendraujam. O ir tas sapnas jau visai pasimiršo. Matyt, tai ir tebuvo sapnas. Šiandien organizacijoje eisiu į individualų pokalbį su kursų mokytoju, Mindaugu. Tai tas pats vyras, kuris pirmasis mane šioje organizacijoje ir pasitiko. Sužinojau, kad jis buvo už mane vyresnis tik penkeriais metais, nors tikriausiai dėl barzdos būčiau davusi jam kokiu 10 metų daugiau. Jis jau penkerius metus gyveno santuokoje. Reiškia, susituokė būdamas mano amžiaus. Pagalvojus, nupurtė – neįsivaizduoju, kad aš jau dabar imčiau ir susituokčiau. Kai atvažiavau, pasisveikinome, Mindaugas man maloniai nusišypsojo ir nusivedė į kabinetą

Pabudau prirakinta metalinėje kėdėje. Iš pradžių nesusigaudžiau, bet po to pamačiau pažįstamus veidus. Tai buvo Nara ir Zetas. – Na, kaip tavo kelionė? – pašaipiai paklausė Nara. Aš viską kuo puikiausiai prisiminiau ir man užvirė kraujas. Bet negalėjau suprasti, kas tikra ir kas ne. Žinojau, tik kad mano skausmas buvo tikras. Bet visa kita turėjo būti haliucinacija. – Tai visa tai buvo netikra? – paklausiau. – O, ne... viskas buvo tikra, – patikino Nara. – Tiesa, ne šioje dimensijoje. Visa tai vyko alternatyvioje visatoje. Bet tai buvo tavo gyvenimas. Dabar turėsi to gyvenimo prisiminimus ir jausmus. – Tomas? Ar jis tikras? – Toje visatoje – taip. Šioje visatoje tokio žmogaus nėra. – Bet kodėl tu visa tai darai? – nesupratau aš. – Aš tik vykdau užsakymą iš tavo buvusio vaikino, nieko daugiau. Bet dabar tu jau gali eiti. – O kur Dainius? – prisiminiau. – Dėl jo nesijaudink. Jis net nepastebės, kad tavęs nebuvo. Jie mane atrišo, nuvedė į kitą

Naktį susapnavau keistą sapną. Kažkokia mergina, kuri man pasirodė neįtikėtinai pažįstama, apkabino mane. Aš jaučiausi laiminga. Sapne supratau, kad esu nėščia. * * * Audra netruko tiek ilgai, kiek bijojau. Sekančią dieną jau galėjom matyti, kad salos pusėje oras atrodė ramus. Iš debesų lyg niekur nieko išlindo saulė. Tad aš užvedžiau mašiną, Tomui leidau pailsėti, ir mes nuskridome atgal į salą. Saloje jau švietė saulė. Buvo pilna aplaužytų šakų, slėptuvės durys buvo išplėštos ir nežinia kur nuneštos. Viduje ji buvo iki pusės apsemta. Stogas buvo kiek aplaužytas, bet namas nesugriuvo. Pradėjom tvarkytis. Tomas nuėjo tvarkyti namo, o mes su Martynu tvarkėme kiemą, rinkome šakas. Kol atėjo vakaras, mes spėjome beveik viską susitvarkyti. Tomas paruošė vakarienę ir mes stebėdami saulėlydį valgėme. Martynas greitai pavalgė ir nubėgo į namą. – Man atrodo, aš nėščia, – pasakiau. – Tikrai? – jis nustebo. – Iš ko taip nusprendei? – Tiesiog taip jaučiu. Naktį sapnav

Vanduo dar nesiveržė į palapinę, bet galėjom jausti, kad palapinė plūduriuoja. – Tomai, man baisu, kad mus gali apsemti, – pasakiau. – Reikia kažką daryti. Tomas kurį laiką šaltais nervais kontempliavo situaciją. – Gal saugiau būtų automobilyje? – paklausiau. – Arba gal galėtume išskristi iš salos? – Tokiu oru? Niekaip, nematysim kelio ir mus gali nunešti nežinia kur. Jutau, kaip palapinę vis labiau semia vanduo. Pamačiau, kad per tarpą užtrauktuko apačioje vanduo jau pradėjo veržtis vidun. – Mums reikia iš čia išeiti, – pasakiau ir puoliau atseginėti užtrauktuko. – Palauk! – bandė mane sustabdyti Tomas. Bet jau buvo per vėlu. Vanduo šliūkštelėjo į palapinės vidų. Ji jau nebeplūduriavo, o stabiliai stovėjo ant žemės, iš vidaus sutvirtinta vandens. Mūsų kojos iškart kiaurai peršlapo. Išlindau iš palapinės. Pradėjau lipti slėptuvės išėjimo link, bet Tomas patraukė mane už kojos žemyn. Klausiamai į jį pažiūrėjau. – Ką tu sau galvoji, – pyktelėjęs pasak

Rytas, saulės spinduliai bado akis. Lovoje buvau viena. Bet iškart supratau, kad greičiausiai niekas nepasikeitė – aš dar vis saloje. Apsirengiau chalatą ir nuėjau į vonios kambarį. Pažiūrėjau į veidrodį. Staiga prisiminiau tą vakarykštį prisiminimą apie kažkokį savo gyvenimą ar sapną. Prisiminiau kelis jame sapnuotus sapnus. Visuose juose buvau ilgais plaukais – čia taip pat. Tai vertė jaustis mane kiek nerealistiškai. Grįžau į kambarį, atidariau stalčių ir išsitraukiau žirkles. Tada vėl atsistojau vonioje prieš veidrodį. Susišukavau plaukus, o tada paleidau į darbą žirkles. Palikau plaukus kiek žemiau pečių. Dabar jaučiuosi daug realiau. Po to nutariau surasti Tomą. Nuėjau į virtuvę, bet ten Tomo nebuvo. Tada išėjau laukan. Ten jį ir pamačiau, kažką nešantį krepšyje į mūsų požeminę slėptuvę. – Labas rytas! – sušukau. Jis atsisuko. Tada ganėtinai išraiškingai nustebo. – Labas rytas. Kas tavo plaukams? – Nusikirpau, – atsakiau. – Ilgi plaukai vertė mane jaustis

– Kas atsitiko? – paklausė Tomas. – Kaip aš čia atsidūriau? – Mes čia atskridome su mašina, – atsakė jis. – Ar neatsimeni? – Aš viską atsimenu, bet... aš nesuprantu, kaip aš tai atsimenu. Čia ne mano gyvenimas. Aš čia neturėčiau būti. – Apie ką tu kalbi? – paklausė Tomas. – Paklausyk, – pradėjau. – Aš vaikščiojau su draugu naktį paplūdimyje, o tada priartėjo ryški šviesa ir aš atsidūriau kažkokioje patalpoje. Ten atėjo vyras ir moteris... pala, dabar aš jau juos atpažįstu. Juk tai buvo Zetas ir Nara. Jie mane prirakino prie kėdės, prijunginėjo kažkokių prietaisų ir kažko suleido. Tada aš iš pradžių pamačiau savo buvusį vaikiną, kuris pasakė, kad man atkeršys, o tada aš atsidūriau čia! Tomas kurį laiką žiūrėjo į mane tarsi svarstydamas, ar taip gali būti. – Gal tik kažką susapnavai? – paklausė jis. – Visko tiek daug įvyko per šias dienas. Jo klausimas man priminė prieš tai naktį sapnuotus sapnus. Kokia ilga ši diena! Bet man atrodė, kad labiau tikėtina,

Šviesa priartėjo taip smarkiai, kad net akino. Nebuvo jokio garso, todėl tai negalėjo būti sraigtasparnis. Dainius mane apkabino, tarsi mėgindamas apsaugoti. Bet tai nepadėjo. Aš išnykau nuo Žemės paviršiaus ir atsidūriau tuščioje ryškiai apšviestoje patalpoje. Dainiaus ten nebuvo. Į patalpą įėjo du žmonės. Mergina, juodais iki pečių plaukais su kirpčiukais, smaragdinėmis akimis. Ir vyras, juodais pašiauštais plaukais, kelių dienų barzdele ir su akinukais. Jie sustojo ir žiūrėjo į mane nieko nesakydami. – Kur aš esu? – paklausiau. Jie susižvalgė, nusišypsojo ir vėl atsisuko į mane. – Pamatysi, – pasakė mergina. – Einam paskui mane. Ji nusisuko eiti, o aš likau stovėti vietoje. – Migle, – ji žinojo mano vardą, – jeigu priešinsies, nuo to geriau nebus. Vyras priėjo ir pagriebė mane už rankos. Aš ištraukiau ranką iš jo gniaužtų ir pasakiau, kad eisiu pati. Jie mane nuvedė į kitą patalpą, kurioje buvo keli metaliniai krėslais, apkarstyti įvairiausiais laidais.